Rytprūsių ir kuršmarių laivai - kurėnai. M 1:33

Parašė A.Povilaitis (antanas) 06 Sep 2013
Antano Povilaičio (Šilutė) modeliai >>
 


  Pristatau naują savo projektą. Tai serija rytprūsių ir kuršmarių laivų, žinomų mums, kurėno pavadinimu.  Labai saviti, įdomūs ir gana sudėtingi laivai, labai paplitę šiame regione XIX a. viduryje ir XX a. pradžioje. Savo takelažu gana giminingi su olandišku panašių laivų tipu - tjalku. Bet korpusai visiškai skirtingi. Kurėnas - grakščių ir elegantiškų, labai veržlių linijų. Tuo tarpu olandiško tjalko korpusas visiškai bukas ir dramblotas, labai panašus į begemotą. Žinoma - tjalkai irgi turi savitą žavesį, bet tai jau visai kitas laivas.  Kurėnas - viena iš mūsų nacionalinių vertybiųi, kuriai dėmesio "aplamai" skiriama nemažai, o "konkrečiai" - beveik jokio. Įprasta lietuviška tradicija ir Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, gėda. Jei dar privatūs asmenys savo jėgomis ir entuziasmu stato kurėnų replikas, Jūrų muziejaus entuziastai bando šį tą nuveikti ir nuveikia, tai likusiai visuomenės daliai jis dar lieka tolimas ir paslaptingas.


   Yra labai nuostabi Werner Jaeger knyga "Fischerkähne auf dem Kurischen Haff", kurioje sukaupta milžiniška medžiaga apie kurėnus, žvejybą, jų statybą ir kitus dalykus. Didžiulis kiekis brėžinių ir senų fotonuotraukų, detalūs aprašymai ir t.t.. Deja, per pusę amžiaus jos taip ir nesugebėta išveersti į lietuvių kalbą, nors Klaipėdos kraštui, žvejyba turėjo didžiulę kultūrinę ir ekonominę reikšmę. Ji formavo šio krašto gyvenimo būdą ir kultūrą, tradicijas. Ir buvo mūsų, kaip jūrų valstybės - vienas iš pagrindų. Deja, nei normalaus kurėno aprašymo, nei nors kokių patikimesnių brėžinių ir su žiburiu nerasi. Vargani E.Ankerio modelio brėžiniai, daryti dar XIXa. pabaigoje, klaidžiojantys internete, vargu ar gali būti rimtu informacijos šaltiniu. Kokiai "chaltūrėliai" jie tinkami, bet ne daugiau. Taip ir nugyveno gyvenimą visa karta - žinanti kurėną, o kartu ir nežinanti...
   Dabar truputį apie šį projektą. Neplanavau bent kokius 3 metus imtis "lietuviško" laivyno, bet gyvenimas mėgsta išdaigas ir viską sutvarko savaip. Karštagalvius iš karto perspėju. Šis projektas niekaip savo atsiradimu nesusijęs su W.M.C. leidyklos testiniais modeliais, daromais Prano Sungailos ir Tomo Janulevičiaus, bei visomis ten vykstančiomis peripetijomis.  Matyt žvaigždės lėmė tokią "kurėnišką" bangą...
   Visas projektas bus iš 6 skirtingų kurėnų modelių, kurių didžioji dalis jau rezervuota. Jei bus galimybė ir įkvėpimas, bei pageidavimas, gal pavyks padaryti ir brėžinius, tinkamus modeliuotojams. Nes, nori nenori, o padirbėti kompiuteriu reikės. Bet apie jokius kartoninius modelius, kalbos nėra ir nebus. Ir žinoma, pasistengsiu kažkiek pasidalyti turima medžiaga. Modeliai bus gaminami greitai, bet pati tema bus ilga, nes medžiagą dėsiu tik tada, kai tam bus laisvesnio laiko. Štai tokia pradžiai įžanga...

                      2013-09-08

   Pradesiu nuo pradžios. O tai darbas su brėžiniais ir informacija. Kaip jau minėjau, pagrindinis informacinis šaltinis bus W.Jaeger knyga "Fischerkähne auf dem Kurischen Haff". Jo sudaryta kurėnų klasifikavimo sistema, kol kas man iki galo nėra aiški. Jei pradžioje, jie man visi atrodė beveik vienodi, tai dabar jau pradedu matyti ir skirtumus. Žinoma, atskirti takelažą ir bures nesunku, bet su korpusais jau sunkiau. W.Jaeger, beje kaip ir kiti autoriai, naudoja tris vokiškus terminus: "kurrenkahn", "keitelkahn" ir "reisenkahn". Kaip suvokiau iš savo studijų, mus domina "kurrenkahn" ir "keitelkahn". Nes "reisenkahn" buvo jau žymiai didesni laivai, iki 35 metrų ilgio, galėjo turėti ir turėjo, dažniausiai ne vieną stiebą bei bušpritą. Pagrindinė jų paskirtis jau buvo nebe žvejyba, bet prekių ir žmonių transportavimas. Ne vien Kuršių mariomis ar Nemunu, kitomis upėmis, bet ir jūra. Kitokia ir korpuso forma bei konstrukcija.
   "Kurrenkahn" ir " keitelkahn" esmėje tai tas pats laivas, tik vieni buvo daugiau paplitę kuršmarėse, tarp žvejų ir daugiausia turėjo špriuitines bures. "Keitelkahn" daugiausia buvo gafelinio takelažo, bet tokio pat korpuso laivai, daugiausia plaukioję Nemunu, Gilija ir kitomis rytprūsių upėmis. Gafelinis takelažas leido geriau manevruoti siaurose upėse, tuo tarpu takelažas su šprintu buvo paprastesnis. O ir vietos mariose manevrui paprastai būdavo daugiau. Visa kita, buvo vienoda arba labai panašu. Tiek vieni, tiek kiti buvo universalūs, skirti ir žvejybai, ir šienui, miškui, prekėms, gyvuliams pervežti. Bet ir kušmarėse gafelinių kurėnų buvo pakankamai nemažai. Ypatingai XX a. pradžioje. Paprastai vokiečiai juos vadino "litaueriais", siekdami atskirti nuo plaukiojančių Nemunu ir Gilija.
   Kadangi tai buvo žemaborčiai laivai, tokiais atvejai didelę reikšmę turėjo svorio centras. Kuo sunkesnis krovinys, tuo svorio centras turėjo būti žemesnis, kad laivas neapvirstų. Todėl deniai buvo tik priekyje ir gale, o likusi dalis, pagal poreikį buvo užklojama surenkamomis grindimis iš atskirų lentų, ant laikinų lentinių pertvarų. Negana to, tos pertvaros buvo lengvai išimamos, norimo aukščio, lentos. Taigi, buvo galima lengvai keisti po grindimis esančių ertmių aukštį, lengvai sudalinti į reikiamo dydžio sekcijas, o prireikus viską per keletą minučių išardyti. Taigi, denio kaip tokio, čia nebuvo. Deniu galima laikyti tik stacionarią, fiksuotą ir pakankamai hermetišką konstrukciją.
   Pagrindinis darbas išsiaiškinti, kiek duoti knygoje brėžiniai yra tikslūs. Ne informacine, bet technine prasme. Nors jie buvo kruopščiai nukopijuoti, perkėlus į kompiuterį ir pradėjus tikrinti, išlindo nemažai trūkumų ir netikslumų, bei iškraipymų. Deja, tai labai dažna praktika. Ir iškart pradėti daryti modelį, pagal bet  kokius rastus brėžinius - tai 95 proc. tikimybė padaryti netiksliai arba pasmerkti save perdarinėjimui. Taip ir čia. Teko keletą dienų padirbėti Photoshop'u, kol viską suvedžiau į vieningesnį vaizdą ir patikrinau. Bet tai dar tikrai ne to lygio produktas, kad imti ir pagal jį daryti modelį. O štai maketą, padėsiantį surasti kitus nesutapimus ir klaidas, lenviau įsivaizduoti konstrukciją, jos gamybą, pamatyti tikrą korpuso vaizdą ir proporcijas, jau galima. Taigi, spausdinu, klijuoju ant 1 mm kartono ir gaminu maketą.
  





     Gaunasi štai toks vaizdelis. Tai gafelinio A2a tipo kurėno, 1885 metai Liudviko Liebės pastatyto Labiau kaime, 33  pėdų (1034 cm) ilgio, korpusas. Kurėno ilgiu laikomas atstumas tarp števnių apatinių dalių, kitaip sakant, dugno ilgis. Labai proporcingas ir žavus korpusas. Beje, į surinkimo grubumą nekreipkite dėmesio. Tai ne modelis, bet tik grubus maketas, siekiant suprasti kas ir kaip.
  Toliau aiškinantis niuansus pagal jau turimą karkasą, išlenda daug dalykų, kurių nesupratau pradžioje. Vienas iš esminių tas, kad tiesiogiai perkelti į modelį esamų šablonų neis. Neatmesti apkalų storiai, dugno. Ne visai aišku ir kur, kokios dugno išlinkimo linijos. Tarp kitko, tai pirmas laivas, kurį matau su įgaubtu dugnu. Jau vien tuo kurėnas yra unikalus...
   Bandau priklijuoti dugną ir patikrinti jo formą. Po to suformuoti bortų linijas. Lenva darant modelį nebus. Po to pabandau klijuoti dugną lentų imitacijomis. Pradžiai minimalaus pločio. Nesunku. Modelyje bus bent dvigubai platesnės.
   Beje, maketo ilgis yra 343 mm. Pasirinkau M 1:33 mastelį. Mano manymu, tai pats optimaliausias variantas. Įdomu tai, kad borto storis makete turi buti 1,1 mm skaičiuojant pagal mastelį.  Aš naudojau 1 mm kartoną. Todėl borto storis Tomo ir Prano testuose, kelia rimtų abejonių. Juk ten mastelis M 1:50, o kalbama irgi apie 1 mm ir daugiau... Čia tik tarp kitko.






   Taigi, prasideda pats sunkiausias etapas. Sugalvoti, kaip viską perkelti į erdvinį 3D kompiuterinį modelį. Toliau sugalvoti, o kaip sukonstruoti patį korpusą. O dar toliau, kompiuteriu gamintis reikiamų mazgų brėžinius ir šablonus. Nekalbant apie tai, kad reikia versti vokišką tekstą ir aiškintis atskirų mazgų istorinį teisingumą. Žodžiu, įstrigsiu čia keletui savaitėlių, ko gero... Žinoma, jei viskas gerai seksis...

             2013-09-23

  Na va, to sekimosi ėmė ir pritrūko. Įstrigau šitoje fazėje ilgesniam laikui, atrodo...  Keletas savaičių atkaklių pastangų, o rezultatas nelabai apčiuopiamas. Nors, čia jau kaip pažiūrėsi. Labai nepergyvenu, nes padarytas geras įdirbis.
  Pradžioje, kaip ir buvau numatęs, ėmiausi pačių brėžinių tikrinimo. Jie kopijuoti iš knygos, didinimo aparatu, po to skenuoti skaneriu. Na ir originalas tik B4 formato. Kad ir kaip stengtasi, iškraipymų yra. Kai pradėjau tikrinti Photoshop programa, pasirodė visai nekoks vaizdelis. Net neišku buvo, ką ir kaip tiesinti, kad dar daugiau neiškraipyti. Blogai ir tai, kad špantai buvo nupiešti ant šoninės projekcijos. Teko perkelti ir išvalyti. Nesu šios programos asas. Moku tiek, kiek reikia paprastiems dalykams atlikti. Tai visas malonumas užėmė keletą dienelių. To ir tikėjausi.
 

   Toliau, vėl kaip ir planuota, pasinaudojau Alibre Design programa. Ja projektavau karietą, CNC stakles, pastoviai braižau kasdienius mažmožius. Bet su laivo korpusais buvo tik bandymai. Deja, nelabai pavykę. Bet dabar nauja versija jau turi T-Splainų palaikymą ir turėtų kažkas gautis. Kalbant aplamai, tai laivų korpusų projektavimas yra vienas iš sunkių uždavinių bet kokia programa. Pradžioje pasirinkau tradicinį variantą. Alibre programoje pasidariau reikiamu atstumu plokštumas ir į jas T-Splainų pagalba nubraižiau špantus. Taškus matavau Photoshope, tam skirtu įrankiu. Toliau, Loft komanda gavau Solid korpusą. Deja, visas 2 dienų kruopštus darbas baigėsi liūdnai. Nors pats rezultatas buvo pusėtinas, betaisant programa nulūžo ir sugebėjo sugadinti patį failą. Turėjau atsarginį. Atsidariau jį, bet situacija pasikartojo. Ir nors nebuvo jokios saugojimo operacijos, sugadino ir šį atsarginį failą, ir dar keletą surištų. Visiškas absurdas, bet su programom būna visokių nesamonių. O aš likau be nieko. Išskyrus vieno epizodo foto. 



Neblogas savaitės rezultatas...
    Pavaikius programą paaiškėjo, kad ta versija pilna klaidų ir veikia labai netabiliai. Teko trinti lauk ir diegti senesnę. O ji naujesnių failų nesupranta. Teko viską pradėti iš naujo. Nutariau pakeisti ir metodą. Vietoje špantų, braižymui bandysiu naudoti vaterlinijas. Laivų nesu projektavęs, nieko protingo, kas tiktų Alibre programai neradau, reiks kapstytis pačiam. Pirmas bandymas buvo toks: braižau šono ir viršaus projekcijas, iš jų darau Solid'us, paskui iš jų Bolean funkcijos pagalba gaunu reikiamą Solid korpusą. O jį jau pjaustau į kokias tik nori dalis. Viskas gražu sumanyme. Darau bandymą:





   Šono kontūrą paimu tiksliai, o vaterlinijos naudoju tik vieną plokštumą. Žinoma, čia dar tik pabandymas. Kaip bus toliau, matysiu.
Dabar jau matuoju tiksliai kiekvieną vaterliniją Photoshope ir perkeliu į plokštumas. Deja, brėžinyje jų nėra daug ir kurėno nosyje visai nėra. Po Loft komandos, tyko staigmena. Nosis kažkodėl suapvalinama, nors 3 viršutinės vaterlinijos praktiškai vienodos. Ilgai kankinuosi, bet nieko gero nesigauna.



 

   Nuotraukose puikiai matosi nosies kuprelė. Daug dar buvo dirbta, bandyta, studijuota. Išlindo ir kitokių problemėlių, bei visa eilė ateityje, su neprognozuojamu rezultatu. Vėl pabandžiau špantų metodą, bet ten iškilo masė kitokių problemų ir gautas rezultatas netenkino. Viską įvertinus tapo aišku, kad Alibre laivų korpusams, kol kas netinkama. Gal, kas ją geriau išmano ir sugebėtų. O gal ir pats per keletą mėnesių įveikčiau. Gal...
   Taigi, nutariau pereiti prie atsarginio varianto. Sunkesnio. Naudosiu Rhino. Ją žinau silpnai, tad teks mokytis ir daryti. Na, ne pirmas kartas tokia situacija. Rhino labai galinga ir gera programa, gali viską. Bet ir žinoti, ir daryti viską reikia  pačiam. Milijonai parametrų ir įrankių, kurių paskirtis visai neaiški. Net sąvokos. Kimbu į darbą. Naudoju 5 versiją. Čia jau daug informacijos, pamokų, visokių pavyzdžių. Galvoj makalynė nuo tos gausos. Bet rūkas kažkiek prasisklaido. Pradžia jau gaunasi, nor perdarinėju dešimtis kartų. Ir čia dar išaiškėja, kad patys brėžiniai gana apgaulingi. Rhino tai padeda pagauti. Vėl lendu į Photoshopą ir suku galvą dėl matmenų ir t.t.. Niekaip nesuprantu dalies brėžinio. Kažkoks rebusas nubraižytas. Jau 8 ar 9 kartą prieinu prie korpuso išklojimo paviršiais ir vėl randu klaidų. Jau apsipratau truputi su Rhino ir ji man pradeda patikti savo lankstumu. Jau ir korpusas beveik normalus gaunasi. Na ir pradinio etapo viena foto. Nueita jau žymiai toliau...



   Skiriu tiek daug aprašymo projektavimui, nes daugelis tą etapą įsivaizduoja labai miglotai. Paimi kažkokią stebuklingą programą, paspaudi kelis mygtukus, sušeri jai brėžini ar paveiksliuką kokį ir gauni gatavą modeliuką. Gerai būtų...
   Na ir paskutinis "džiaugsmas". Šiandien mano kompiuterio monitorius pavirto "chameleonu" ir supaprastino vaizduojamų spalvų skaičių iki 16. Atidirbo savo senukas LCD. Rytoj teks ieškoti naujo monitoriaus. Kokios kokybės foto sudėjau, nežinau. Taigi, jei kas, labai atsiprašau. Vėliau, jei bus blogų, pakeisiu. O projektavimai, dėl techninių kliūčių, laikinai baigti. Iki kito monitoriaus...

               2013-09-29

   Šiandien kalbėsiu apie keletą dalykų. Visų pirma, tai apie pačią kurėno(kuršvaltės) sąvoką. Noriu paaiškinti, kaip aš tai suvokiu. Tam, kad vėliau būtų mažiau ginčų. Apie tai jau rašiau viename iš forumų, bet išdėstysiu ir čia, kad forumui pranykus, nepasimestų prasmė. Esmėje, su nedidelėm pataisom, man priimtinas vikipedijoje esantis kuršvaltės apibūdinimas. Pakartosiu jį čia ir dar pridėsiu nuorodą:

"Kuršvaltė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kuršvaltė (vok. Kurenkahn) – Kuršių marių žvejų burinių valčių bendrinis vardas, vartotas Smalininkuose ir kt. Patys žvejai savo valtis pagal dydį bei paskirtį vadindavo bradinėmis, kiudelinėmis, kurnų ar kitokiomis valtimis. Miestiečiai ar atokesnių vietovių gyventojai jas vadindavo bendru kuršių valčių, kuršvalčių vardu. Sovietmečiu Vytautas Gudelis siūlė naują terminą – kuršėnas. Dėl korektūros klaidos tas terminas pavirto iki šiol plačiai naudojamu kurėnu (artimesniu vok. atitikmeniui). Vardas kuršvaltė (primenantis kuršius) labiau tiktų vartoti. Kurėnu vadintinas tik vienas kuršvalčių tipas – kurnų valtis (korno valte).[1]

Kuršvaltės buvo įvairių dydžių, nurodytas 1 matmuo – dugno ilgis (1 prūsiška pėda – 31,4 centimetro). Kiudelinių būta iki 36–38, kurnų – iki 33, bradinių kuršvalčių – iki 30 pėdų ilgio. Kuršių marių pakrantėse kuršvalčių statyba plėsta gal nuo XIV–XVI a. ar dar anksčiau, atvykstantiems olandų meistrams (1700 m. minėtos tokių meistrų kolonijos Klaipėdoje, Rusnėje ir Labguvoje) taikantis prie vietos sąlygų ir senųjų gyventojų tradicijų. Tą liudija netolimose Aistmarėse statytos lomės, kurios daug kuo (apvadais – korpuso forma, virvynu – burėmis ir kt.) skyrėsi nuo kuršvalčių. Šios buvo puikiai pritaikytos seklioms ir audringoms Kuršių marioms, jų trumpoms bangoms, blogiems orams ir kt. Plokščiadugnės ir plačios kuršvaltės buvo labai stabilios neramiose mariose, praplaukdavo daugelį seklumų. Kadangi sekliose mariose kilis buvo nereikalingas, tenkintasi kuršvaltėmis su šoninėmis šliūžėmis – kilnojamaisiais lentiniais skydais, leidusiais manevruoti, panaudoti įvairių krypčių vėjus. Kuršvalčių korpusas bei pagrindiniai elementai būdavo masyvūs ir tvirti, impregnuoti degutu, ilgaamžiai ir atlaikantys įvairias negandas.

Per šimtmečius susiklostė kuršvalčių statytojų amatas bei tradicijos. Įvairūs meistrai statė kiek skirtingas kuršvaltes, skyrėsi jų apvadai, virvynas, įv. detalės ir kt. Žinoma daugybė kuršvalčių variantų. Kai kurios vadintos: „lietuviais“ (vok. Litauer), „lietuviškos statybos". XIX a. pab. kuršvalčių statyba klestėjo vad. Lietuviškoje pakrantėje (vok. litauische Seite) – marių pietrytiniame pakraštyje nuo Lujos iki Nemunyno. Kuršvalčių meistrų būta ir kitur – nuo Dravernos iki Labguvos. Minėti kuršvalčių statybos lietuviai meistrai: Kari Baltrus iš Gilijos, Walter Deggim (Degimas) ir Kurt Sakuth (Sakutis) iš Pilkupos, Girnus iš Tovės (visa meistrų dinastija), Giszas (Gižas) iš Dravernos, Heinrich Klischies (Klišys) iš Gilijos, Martin Tautkus iš Gyventės, Krateit (Krataitis) iš Gilijos, Michael Kukulis iš Labguvos ir daug kitų. Nuo senų laikų įprasta žvejams pasirašyti sutartį su kuršvaltės meistru dėl naujos valties statybos. Žvejai iš anksto parūpindavo medienos (pvz., ąžuolo medienai paruošti reikėdavo kelerių metų). Pradėjęs statyti kuršvaltę, meistras su 1 ar keliais pameistriais, padėjėju ir mokiniu apsigyvendavo pas žvejį, įrengdavo kuršvaltės statybos vietą kuo arčiau marių ir maždaug per 5 savaites pastatydavo kuršvaltę už suderėtą kainą. Nuo 1930 m. tradicijos kito: žvejai nuvykdavo į meistrų įrengtas kuršvalčių statybvietes ir užsisakydavo kuršvaltę bei jos įrangą (be burių). Burėmis žvejys visada rūpindavosi pats.

Atskirose vietovėse kuršvalčių burės skyrėsi. Į pietus nuo Karklės ir Rasytės (Budume) buvo populiari didžioji burė lenktu gafeliu. Kitur naudotas archajiškas virvynas su įstriža kartimi (šprytu, kurš. kop. ardomu) stačiakampės formos didžiąjai burei išskleisti. Būta ir tam tikro vietinio patriotizmo, kai žvejys, nusipirkęs kuršvaltę iš kitur, keisdavo didžiąją burę į jo vietovėje įprastą. Unikalus kuršvalčių virvyno elementas – mažas priekinis stiebas su mažąja špritine bure naudotas visų rūšių kuršvaltėse. Didžiosios valtys priekyje dar turėjo trikampę burę (raginę). Dar naudota pagalbinė burė brumas (kelta ant stiebo arba ardomo). Nuo aukšto kuršvalčių priekio (rago) borto linija iki stiebo žemėjo dvigubai (kad žvejui būtų patogiau tvarkyti tinklus). Laivugalis (kurš. durkis) buvęs smailas kaip priekis. Jame tvirtintas masyvus vairas su dailiai išlenktu rumpeliu (kurš. elmentu). Plačiausioje kuršvaltės vietoje stiebą laikė masyvus sostas (skersinė ąžuolinė sija). Ant jo buvo patogu skusti žuvis, taisyti maistą, kapoti malkas ugniakurui, sukrautam iš akmenų ant visad šlapio kuršvaltės dugno, priešais vairininko postą. Dengta paragė (priekinė dalis) tiko maisto atsargoms laikyti, ilsėtis vienam įgulos narių. Dengtame kuršvaltės gale pasture laikytas akmenų balastas (juos kilnojant lengviau stumtasi nuo seklumos). Kuršvalčių viduryje buvo sandari dalis sugautoms žuvims laikyti telkšojusiame vandenyje. Ant dugno patiesdavo nuimamas grindų lentas – tiliandas.

Kuršvalčių svarbūs atributai buvo puošnios vėtrungės, valties registracijos nr., rašytas pirmagalyje ir ant didžiosios burės (pvz., GIL 8 – Gilijos kaimo kuršvaltė nr. 8). Dar rašyta ZL (kurš. Zveju laivs). FF (vok. Fischer Fahrzeug). Kuršių mariose bei Nemuno deltoje iki 1944 m. pab. plaukiodavo šimtai kuršvalčių 1928 m. vien pietinėje marių dalyje (be Klaipėdos krašto) naudotos 203 populiariausios kiudelinės kuršvaltės (iš jų Gilijai priklausė 51, Nemunynui – 48, Šarkuvai – 25). Senųjų kaimų pakrantėse stovėdavo dešimtys kuršvalčių su burėmis ar stiebuose padžiautais tinklais. Plaukiota ir mažesnėmis valtimis. Įvairių rūšių kuršvaltės naudotos ne vien žvejybai. Didžiosiomis valtimis rudeniop gabentas šienas iš Nemuno deltos plotų. Savininkai ir kiti kuršvaltes naudojo ir kitokiems kroviniams parplukdyti, gyvuliams perkelti ir kt. Su kuršvaltėmis vykta į prekyvietes, ten gabentos žuvys, užaugintos daržovės ir kt. (liko daugybė atvaizdų: kuršvaltės prie Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos turgaviečių). Kuršių marių pakraščių bei Nemuno deltos gyventojams kuršvaltės ilgai buvo pagrindinė transporto priemonė. II pasaulinio karo pabaigoje iš gimtinių pasitraukiantys žvejai daug kuršvalčių nuskandino mariose ir kt., prikrovę akmenų (tikėtasi netrukus grįžti ir kuršvaltes iškelti). Daug išlikusių kuršvalčių suniokojo atvykėliai kolonistai. Sovietiniam ūkiui kuršvaltės netiko. Apie 1960 m. į Vokietiją išvykus daugeliui dar užsilikusių krašto senųjų žvejų, kuršvaltės visai sunyko. Kelios tikros kuršvaltės teliko muziejuose. Pagal senus, pvz., dabar atkuriamos pavienės kuršvaltės (Budžio klubo narių E. Jonušo, E. Gailiaus, R.Adomavičiaus ir kt. pastangomis)."


   Ten pat pridėta kuršvaltės elementų schema ir vėtrungės nuotrauka:



1. Didžioji burė
2. Mažoji burė
3. Raginė
4. Šprytas / Ardomas
5. Ragas
6. Durkis
7. Elmentas
8. Šliūžė
9. Vėtrungė

  Nuoroda į originalą:  Vikipedija - kuršvaltė .

   Kaip jau minėjau, forume modeliuotojas P.Sungaila pateikė mintį apie skirstymą remiantis naudojamais tinklais:
"Beje, Antanai, esi neteisus, kad kuršvalčių negalima skirstyti pagal naudojamus tinklus (Tomo testmodelio tema). Kiekvienas tinklas turi savų ypatumų ir tikrai nuo tinklo tipo šiek - tiek (o kartais ir labai smarkiai) priklauso laivo konstrukcija. Juk ir dabar traliniais tinklais žvejojantys laivai turi savų požymių, kurie leidžia juos vadinti traleriais, gaubiamaisiais tinklais (kartais - kai žvejoja du laivai - ir tralu) žvejojantys laivai vadinami seineriais, Pelenginiais tinklais žvejojantys laivai vadinami liugeriais, žvejybai meškerėmis naudojami laivai dažnai vadinami kuteriais."
   Ten buvo išdėstytas ir mano suvokimas, bei to suvokimo pagrindimas:
"Na skirstyti visi gali, kaip kas nori. Neuždrausi :lol: . Bet kalba eina apie vieną ir tą patį dalyką: kas tas kurėnas ir ką juo vadinti? Ką paimti to klasifikavimo pagrindu? Duoti pavyzdžiai apie seinerius, tralerius ir t.t. yra teisingi, nes:šie laivai skiriasi esminiais konstrukciniais elementais. Apie ką aš kalbu? Pvz. jei į mersedesą įdėsi elektrinį variklį, jis vis tiek liks mersedesu. Galima ant mersedeso uždėti spoilerį ir pavadinti "mersbasu" :). Bet juk jis kaip buvo mersedesas, taip ir liko. Nieko esminio nepasikeitė. Prailginkime jį 2 metrais, šonuose įdėkime po 2 papildomus langus, kapotą padarykime stogelio formos, kaip kadilako. Nežinau, kam apsiverstų liežuvis šitą sutvėrimą pavadinti mersedesu?... Kalbant apie kuršvaltes(kurėnus) reikia laikytis irgi panašios logikos. Jei sakome, kad yra kiudelinė, bradinė ir korno valtys - iš kurių kurių tik vienas vadintinas kurėnu(korno valtis), o kiti labai skiriasi, nurodykime kuo? Man nelabai svarbu pats pavadinimas, svarbu tie skirtumai. Prieš akis turiu apie 800 foto, iš kurių, grubiai imant, apie 400 yra kuršvalčių ir jų detalių brėžiniai. Iš jų apie 20 pilnų laivų brėžinių. Gavęs juos, visų pirma puoliau ieškoti tų skirtumų. Labai norėjau susivokti, kur čia tiesa. Na nėra tų skirtumų esminių. Skiriasi tik dydis, bet ir tai nelabai daug. Visos jos galėjo be problemų žvejoti tiek kiudeliu, tiek bradinu tinklu, tiek kurnu. Įvairių formų laikikliai, kartys, virvės, kitos smulkmenos yra pagrindiniai skirtumai. Bet konstrukcija jų esmėje VIE-NO-DA.
Jei pats teigi, kad buvo esminiai skirtumai, tai būtų naudinga pamatyti tuos skirtumus labai konkrečiu pavidalu. Brėžinių pvz.. Nes tų interpretacijų internete ir nusikalbėjimų, daugiau nei reikia :) .
Asmeniškai aš pats pilnai pritariu šiam apibūdinimui Vikipedijoje. Laikau jį tiksliausiu ir patį kurėno pavadinimą laikau jau tapusiu daugiau bendriniu, priimtinu ir žinomu žmonėms. Tuo terminu vertėtų vadinti, jei skirstytume pagal tinklus, tiek kiudelines, bradines ir korno valtis, o jei kalbėti vokiškais terminais - "kurrenkahn arba litauer" ir "keitelkahn". Sutarimas, kad kurėnas ir kuršvaltė yra vieno ir to paties laivo tipo sinonimai, palengvintų mums visiems gyvenimą ir tolesnes diskusijas, apsibrėžiant apie ką kalbame.
Nemažai vertingos ir teisingos informacijos Simo Knapkio straipsnyje čia: Straipsnis" 

   Nuoroda į forumą: Forumas .

   Apibendrinant viską, kas buvo pasakyta aukščiau, kol nebus kitokių svarių įrodymų, kurėnu(kuršvalte) vadinsiu vienodos konstrukcijos Kuršių mariose, Rytprūsiuose ir iki Smalininkų naudotus laivus su gafelinėmis arba šprytu(šprintu) palaikomomis burėmis. Tiek teorinių-istorinių samprotavimų. Rytoj pateiksiu sekančią ataskaitėlę apie projektavimo eigą.

      2013-09-30
  
   Išsprendus kompiuterinius reikalus, projektavimo arbai vėl pajudėjo. Sunkokai, nes kartu reikia mokytis dirbti programa, pratintis prie naujo monitoriaus ir darbo su grafine planšete. Bet progresas jaučiasi neblogai ir  dirbti kasdien vis smagiau. Galų gale pavyko įveikti korpuso karkaso elementų rinkinio etapą. Šiaip, tai naudojuosi rusų video pamokomis, apie laivų modelių projektavimą, parengtomis modeliuotojų G.Petuchovo ir A.Domanovo. Bet ten daug praleistų ir nepaaiškintų dalykų, o kai kas, mano atveju, visai netinka. Bet perprasti patį T-Splainų metodą užtenka. Žodžiu, jau gaunu korpuso paviršius. Vėl išlenda keletas metodo trūkumų ar mano nesugebėjimų juo naudotis. Vienas iš jų, tai po korpuso špantų kreivių analizės ir korekcijos, jos išsikraipo ir nebeatitinka realių špantų kreivių. Pvz. matosi, kaip užlinksta borto viršus, nors net plika akimi matyti, kad brėžinio špantai teisingi. Taigi žiūrint į kreivių analizę ir kuoreguojant vien pagal ją, gaunasi nesamonės. Kitas dalykas. Turinčios būti vienoje plokštumoje arba susijungti kreivės, kažkodėl to nepadaro. Nors brėžiant įjungiami visi reikalingi pririšimai arba brėžiama iš taško, esančio ant kreivės. Po to, naudojant "Loft" komandą, prasideda problemos. Tik labai išdidinus, pasimato tokios probleminės vietos. Bet gali būti, kad tai mano rankų "kreivumo" problemos. Labai džiugina tai, kad skirtingai nuo Alibre programos, Rhino leidžia labai daug ką keisti ir naudoti įvairius projektavimo metodus.




   Kol kas, tai dar ne visai realus kurėno korpusas. Bet čia jau naudojami jo špantai. Tik dar reikės galutinai išsiaiškinti dėl tos analizės ir korekcijos. Kita problemėlė, kuri lenda, tai pernelyg didelis kreivių optimizavimas(korpuso formos išlyginimas). Paskutinėse nuotraukose matosi, kaip skirisi mėlynos špantų linijos ir korpuso forma. Žinoma, šį parametrą galima keisti, tikslinti ir tobulinti špantų formą, naudoti kitus būdus. Bet, kiek domėjausi, per didelio optimizavimo problema tikrai visada išlieka ir yra nemažas galvos skausmas. Nors mano atveju, kurėno korpuso linijos ir labai paprastos. Bet yra kitų sudėtingų vietų. Tai priekinis ir galinis števniai bei pats dugnas. Tenka pavargti, bet dugną pavyksta padaryti reikiamos formos. Randu metodą, kuriuo pasinaudosiu darydamas galutinį realų variantą. Bet su števniais, kol kas, dar reikės pasukti galvą. Šiaip, tai jau kažkas į kurėno korpusą panašiau gavosi. Išbandau "Shell" komandą ir išgaunu bortų storį. Neiškenčiu ir pastudijuoju tekstūrų galimybes. 5 Rhino versija mane stebina savo galimybėmis. Visko čia randu. Tokią ar kokią kitą tekstūrą uždėti vienas juokas. Žinoma, ją reikėtų dėti ant atskirų lentų, o ne tokiu blynu, kaip aš padariau. Bet čia kol kas tik galimybių studijavimas. O su "Bolean" komanda, kažkas man nesuveikia. Matyt pridariau kažkur liapsusų. Ieškosiu.




   Ir pabaigai, pridedu visą kurėno, kurį dabar projektuoju vaizdelį. Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį į keletą momentų. Kaip jau rašiau,
viena iš probleminių vietų, pats kurėno dugnas. Nors sakoma, kad kurėnas, plokščiadugnis laivo tipas, tokiu jį galime laikyti tik sąlygiškai. Kaip matosi iš brėžinio, dugnas žiūrint iš šono turi pakilimus tiek priekyje, tiek gale. Negana to, jei žiūrėti iš priekio, dugnas dar yra įdubęs viduryje, ties kilio(diametralios plokštumos) linija. Todėl dugno forma gaunasi gana sudėtinga. Brėžinyje tai pažymėjau raudonomis rodyklėmis. Vaizde iš šono, punktyrinė linija, tai dugno kreivė ties diametralia plokštuma. Pagrindinio španto pjūvyje matosi to išlinkimo dydis. Jis yra beveik visų kurėnų vienodas ir lygus 2 coliams. Tai apie 5 cm. Gana nemažai, kad nekreipti dėmesio. Dar vienas niuansas, kurį pažymėjau mėlynomis linijomis - priekinis ir galinis dugno laipteliai. Jų aukštis lygus dugno storiui. Konstrukcine prasme, kodėl jie yra, man suprantama. Bet formos prasme - tai nelabai. Juk buvo galima juos nusklembti, lyg pratęsiant števnių linijas. Kodėl jie palikti? Gal kas vėliau paaiškės.


   Noriu perspėti, kad dedami brėžiniai yra skirti studijavimui, bet ne modelio darymui. Talpinant į svetainę, programa automattiškai keičia jų dydį ir žinoma dažnai iškreipia proporcijas. Kai bus kažkokie pakoreguoti, ištaisyti variantai, būtinai įdėsiu, tai nurodydamas.
Tiek originalus, tiek savo darytus brėžinius. Beliko susidoroti su števniais ir išgauti galutinę  korpuso formą. Tada jau bus ranka pasiekiama ir realių darbų stadija.

              2013-10-03

   Projektavimas sekėsi sunkiai, bet kai kas jau pasiekta. Nors, žiūrint iš kitos pusės, prieš keletą dienų radau nemažai visokių kursų, įvairiose šalyse. Taigi, koledžuose kursai vidutinio lygio Rhino programai įsisavinti trunka nuo 4 iki 7 mėnesių. O aš nervinuosi, kad neįveikiu per 2 savaites...  Tiesiog, gal per daug noriu? Bet jau toks esu ir nieko nepakeisi ... O dabar, geresnės naujienos. Po jau nežinau keliasdešimto bandymo, gerokai pasistūmėta į priekį. Pavyko normaliau įvaldyti ir perprasti tą kreivių analizės ir koregavimo funkciją. Pavyko padaryti ir reikiamą korpuso kreivių rinkinį, iš kurio su "Loft" komanda gautas ir realus kurėno korpuso paviršius. Pagaliau!!! Yra smulkių netikslumų, bet tai jau esmės nekeičia. Pataisysiu. 3D transformavimo pagalba,
korpuso dydis pakeistas į tiksliai atitinkantį M 1:33 mastelį.  Šios transformacijos dėka, keliais judesiais galima bet kurią detalę pakeisti į reikiamo mastelio.


   Toliau jau buvo paprasčiau. Dabar turimą korpusą, galima lengvai kapoti reikiamais gabalais ir iš jų išgauti reikiamas formas. Komanda "Countur" lengva gauti reikiamą špantų skaičių. Jie gali būti išdėstyti kokia tik nori seka ir kur tik nori. Tas pats ir su batoksais bei vaterlinijomis. Pradžiai, pasibandymui špantus pasidarau kas 15,5 mm. Toliau paimu vieną pjūvį(španto) ir iš jo pasidarau "Solid" (tūrinį) špantą. Galiu pasidaryti ir tos vietos korpuso šabloną. Žodžiu, ką tik noriu. Jau nebesudėtinga. Padarau net španto vizualizaciją(renderingą) iš faneros. Pagaliau pajudėta iš mirties taško.


   Užvakar jau buvau nusiteikęs mesti visą tą sumanymą ir imti į rankas pieštuką. Pasibraižyti keletą vietelių, o visą kita kaltukais, peiliukais ir švitriniu pritaikyti rankelėmis... Bet vis tik lyg ir įveikiau. Dabar dar teks nemažai pagalvoti, kaip ir kokius mazgus bei detales pasiprojektuoti, paversti įbrėžinius ir po truputį pradėti gaminti atskirus elementus. Valio...

       2013-10-10

  Užsikasiau.....  {#emotions_dlg.bc}...... {#emotions_dlg.angry} .... sekantis projektas bus toks:



                      2013-10-15

   Atrodo atsikasiau... Buvo bėdos su spausdinimu iš Rhino. Kol aiškinausi, kas ir kaip, užtruko. Per tą laiką, geram žmogui įrašiau įvairios informacijos. Vėl bandžiau spausdinti. Išlysdavo tik tušti lapai. Pasirodo, geras žmogus iš savo flesh rakto man "padovanojo" tokį "kirminiuką-virusiuką", kuris pralindo pro visas apsaugas ir su spausdintuvais krėtė įvairius pokštus. Smulkmena, bet kiek nervų ir laiko prarasta.... Tiek jau to. Svarbu darbai juda į priekį. Nubraižyti 3mm storio technologiniai špantai ir 4,5 mm matomi špantai.
  


  Teko nemažai prakaito išlieti, aiškinantis darbo su "solid" objektais niuansus. Po truputį migla sklaidosi ir kai kas jau gaunasi. Toliau teko pavargti su števniais. Čia fotografijoje matosi neteisingas, bet vėliau surinktame korpuse jie jau ištaisyti. Kai atsirandas koknkretesnis vaizdas, dirbti darosi žymiai įdomiau. Žinoma, čia dar tik mokslų pradžia, bet jau nors kažką gaunasi suregzti. Štai matosi ir špantų išsidėstymas korpuse, kiek reikės apdirbti jų šonus.




  Kadangi kurėnai jokio kilio neturėjo, gaunasi nemenkas galvosūkis, kaip pagaminti patį korpusą. O dar viską komplikuoja išraitytas dviejose plokštumose kiis. Korpusą galvoju daryti naudodamas 3 mm storio technologinius špantus priekyje ir gale. Ten, kur jų nesimatys. Gal apkalus šonus, juos visai išimsiu. Bus matyti. Na ir matomus špantus 4,5 mm storio, kurie turi imituoti tikrus. Kad surenkant modelį, visa tai nekabėtų ore, sugalvojau tokį kilį-stapelį su papildomais elementais. Paskutinėje nuotraukoje jo pagrindas ir matosi, su įstatytais špantais ir števniais.



    Na ir padarau reikiamose vietose išpjovas. Dar surinkime pasitikrinu ar viskas tinka. Atrodo, kad viskas gerai. Beje, števnių brėžiniai jau irgi paruošti. Taip pat ir visų špantų. Viską išsaugau ".ai" (Adobe Iliustrator) formatu. Po to atsidarau Corel programa ir spausdinu ant A4 formato lapų. Paskutinėje nuotraukoje matosi rezultatas. Beliko nukirpti kraštelį, suklijuoti kartu. Dabar kilio-stapelio šabloną galima klijuoti ant faneros ir pjauti. Pagaliau...

              Bus daugiau...

Redaguota: 15 Oct 2013 23:46

Atgal

Komentarai

Tomas Janulevičius Svečias 07 Sep 2013 11:54
Sveikinu pradėjus naudingą darbą. Bus į naudą visai Lietuvos modeliavimo padangei.
A.Povilaitis 07 Sep 2013 14:03
Ačiū Tomai. Tikėkime, kad šiek tiek bus.

Antanas
Svečias 13 Sep 2013 10:27
Bus įdomus projektas. Tik įdomu kodėl pasirinktas mastelis 1/33, o ne 1/36 kuris dažniau naudojamas laivų modeliuose.

Saulius.
A.Povilaitis 17 Sep 2013 23:22
Mano požiūris šiuo klausimu toks: modeliui reikalingas toks mastelis, kokiu jis geriausiai žiūrisi. Tik po to seka visi kiti veiksniai. Kartais 5 ar 12 mm turi didelę reikšmę. Todėl ir 33 mastelis, bet ne 36. O šiaip pamastymams uždavinėlis. Kodėl dailininkai kiekvieną paveikslą tapo ant skirtingos formos ir matmenų drobės ar lapo?

Antanas
Svečias 23 Sep 2013 16:13
O aš maniau, kad tik man su tom programom problemos. Net palengvėjo :) :), chi, chi... Juokauju, aišku. Džiaugsmas ima progresą matant.


Remigijus
A.Povilaitis 23 Sep 2013 20:41
Kol kas progresas matosi tik dviejose vietose: "išsipūtusioje" galvoje ir "nusprogusiame" monitoriuje :)

Antanas
Svečias 11 Oct 2013 08:57
Tai praeis...

Komentuoti


Paieška

Statistika

Lankėsi per 10 min
  • visi ilsisi
Svečiuojasi: 3 lankytojai(-jų)

Scale Model


Šalys!